Pirmą dieną Melburne buvom pasiųsti laaaabai toli (į kitą pasaulio galą).
„Go back to your fuckin’ country”(čiuožkit į savo suknistą šalį) – šaukė mum vietinis valkatėlė. Kadangi nereagavom, bandė rėkt kažką ispaniškai. Kažkas naujo -iki šiol su mumis žmonės kalbėdavo tik vokiškai 😀
Ryte žvalūs ir gražūs, švarūs taipogi ir išsimiegoję anksčiausiai (ot durniai) patraukėm Melburno užkariaut.
Mūsų hostelio skalbykla – tiesiog ant laiptų. Batman’o gatvė.
Ir darbo diena prasidėjo (na gerai, ji prasidėjo turbūt daugybę valandų iki mum atsikeliant). Žingsniavom pusryčių ir kavos ieškot.
Miestas pro hostelio langą žadėjo daug.
Žinoma, nežiūrint į kitą pusę.
Taigi, nusibeldėm į kavinukių ir parduotuvėlių rajoną. Žavios vitrinos, apnerti medžiai… Ėmė lyti. Tada ir paaiškėjo esminė klaida – niekas nedirba iki 12. Turėjom nuo lietaus slėptis abejotinos mados parduotuvėje ir laukt kol tingūs padavėjai atvers duris. Rodos jau užuodėm išsvajotus pusryčius.
Belaukdami fotografavom uždarytų galerijų ir parduotuvių vitrinas. Keista, ar ne? Adelaidėj visi dirba nuo ankstybių, ir užsidaro 5ą. O dar sako, kad Adelaidiečiai labiausiai atsipūtę. Pamiegokit!
Argi nepanašu į Camden Town’ą Londone?
Vitrinų gyventojai.
Šitas šunėkas pakerėjo mumis savo žavesiu!
Laurius stebi matyt kokią potencialią pusryčių vietą.
Na gerai jau, gerai, gavom pusryčius. Tai lijo, tai nustodavo. Išlįsdavo saulė. Viskas išdžiūdavo. Ir vėl. Tyrinėjom vitrinas ir parduotuvėles.
Tiesą sakant, Melburnas paliko ganėtinai žalio miesto įspūdį.
Gal dėl to lietaus čia viskas taip žaliuoja.
Mėginom kažkokį rytietišką… kažką.
Vietinis China Town. Prisipažinsiu, Adelaidėj tas man labiau patinka. Nors daug mažesnis. Melburne šiaip ar taip viskas labiau pritaikyta turistams.
Pasivaikščioję mieste, žinoma nukeliavom į botanikos sodą!
Kokios akys!
Iš ties tai vietinis pikčiurna.
Palikom Redą gėlyne…
Labai išdidi vištelė.
Ir labai juokingi jos vaikai.