Susirinkę šmutkes keliaujam toliau.
Lyg tyčia – dieną, kai reik išvažiuot – saulė šviečia.
Mūsų hostelis su nuolat tuščiu baru pirmam aukšte. Bariukas, kaip Australijai visai jaukus pasitaikė. Kaskart einant per jį į hostelį padavėjai nužvelgdavo su viltim – gal kas sustos, prisės…
Štai mes dar Melburne. O štai jau kaži kur. (Na, gerai, tarp tų nuotraukų – keli šimtai kilometrų).
Pravažiavom milžinišką koalą, saugančią mažą parduotuvėlę, užkandinę, mini žvėryną ir kažkokį turistų centrą. Nors kelias jungia du nemažus miestus – nepanašu, kad čia lankytųsi minios žmonių. Viskas sena ir kiek apleista, įskaitant ir patį pardavėją.
Popiet, gal net vakarop pasiekėm tikslą – Little Dessert Park. Įsirengę stovyklavietę (be mūsų didelėje teritorijoje dar gyveno pagyvenusi pora su kemperiu, jie nuėjo anksti miegot, o kai ryte atsikėlėm – jų jau nebuvo) blūdijom po pievas.
Stebėjom kengūras.
Visokius paukščius.
Muses.
Mažus paukščius.
Ir didelius.
O paskui virėm vakarienę. Kai neturi konservų atidarytuvo tenka improvizuoti. Ko gero tai dar labiau netradiciniai atidarymo įrankiai – plaktukas langui daužt ir kaltukas medžio raižiniams gamint.
Mūsų gyvenamasis kvartalas.
Mama paklaikusiom raudonom akim ir nuolat valgyt reikalaujantis mažas.
Ar minėjau, kad lėkėm aukštyn, į šiaurę tik dėl to, kad labai jau šalta prie vandenyno buvo? Nusprendėm, kad dykumynuose bus šilčiau. Ir tikrai, dieną švietė saulė. Vakare vėso, tad sulindę į palapinę tyrinėjom nuotraukas. O tada ir prasidėjo. Kažkas krebždėjo aplink. Traškėjo sausi lapai. Prie pat palapinės. Tada, kažkas didelio praėjo pro pat mus. Tyliai tyliai ir atsargiai. Išgirdom emu balsą (toks duslus lyg būgno garsas).
Tada išėjom laukan pasidžiaugti žvaigždėtu dangum. Sudedu visas nuotraukas, nes reik jas plačiam pasauliui parodyti.
Kas kokią aurą turi.
Padarų kova.
Mūsų ratai.
Luka įkūnija keletą gyvių.
Reda ir jos įsivaizduojamas draugas.
Laurius stumiasi dviratį.
Reda ant bangos.
Luka puikuojasi princesės suknele.