Morialta

Kiekvieną sykį noriu pradėt rašyt sakiniu „O šį savaitgalį…” Kiek galima? Taigi. Vasarą nelabai teko matyt drugelių (išgaruoja tikriausiai), bet dabar jų pilna.

O šį savaitgalį patraukėm į Morialta parką. Ne visi parkai yra toli. Takai į šį prasideda praktiškai mieste.

O tai, kad arti – nereiškia, kad nieko gero. Na, tik žmonių daugiau. Bet, kadangi pakankamai statu – dalis atsisako lipt. O tie kurie nori pasportuot kažkodėl renkasi kelią į Mount Lofty. Taip kad ėjom pasiklausydami paukščių.

Kur akmuo minkštesnis buvo, ten susiformavo tarpekliai, kur kietesnis ir upė negalėjo prasigraut – ten kriokliai krenta iš aukštai. Parke gali pasirinkt visai nedidelę trasą, asfaltuotą, tinkančią visai mažiems vaikams ar žmonėms su vežimėliais, ilgesnį taką ratu palei krioklius, o jei turi laiko, jei dar netemsta, praėjęs pusę, gali nusukt dar toliau. O jei turi be galo daug laiko ir palapinę gali eit ir eit, nes šis takas įeina į ilgą, virš 1000km ilgio kelią per Pietų Australiją.

Tam „balkonėlyje” buvome. Ir kitapus tarpeklio.

Tuo keliuku ėjom. O oloj kartais gyvena pelėdos.

Miestas iš aukštai. Gaila, tikrųjų spalvų nesimato, apsiniaukęs dangus – violetinis, žemė – oranžinė, pavasario medžiai – žali žali.

Kaip iš LEGO sudėliotos uolienos.

Prie krašto nėjau, aukščio kiek bijau.

Šitos gėlytės kvepėjo kaip pamišę. Eini taku – kažkas kvepia, žiūri – trys žiedeliai. Skruzdėlė gigantė buvo pasiruošus nukąsti pirštą.

Sienų laipiotojai. Laurius turėjo progą prisimint kopimą.

Kriokliukas (teka atbulai tik nuotraukoje. Nors viskas aukštyn kojom – vanduo visgi krinta žemyn).

Būtų įdomu pamatyt tą patį upelį kokį sausio mėnesį (sausį būna sausa).

Smaližius medvalgys medlaižys (New Holland Honeyeater).

Apačioje matyti tas takas pritaikytas visiem kas negali ar tiesiog tingi lipt aukštai. Ir ten viskas žalia žalia.

Kaip gi be paukščių. Pilkasis vėduokliauodegis (chi chi) (Grey fantail). O jau kaip šnekėjo visi, ypač kai toks aidas.

 

Geltoni.

Upelis kairėje nuo tiltelio.

Ir dešinėje.

 

Veikėjai visokie

Vieną savaitgalį mieste priviso visokių keistų veikėjų. Kažkokiam parodų centre (tam pačiam, kur kažkada vyną ragavom…) vyko kompiuterinių žaidimų ir anime festivalis. Idant nesam prisiekę fanai, o bilietai brangūs, tenuėjom prie durų pasitrint ir į visus paspoksot.

Pokemonas su rankinuku.

Mano neobjektyvia nuomone, geriausias – pikselinis žmogeliukas.

Totoro ir kiti pižaminiai padarai.

Plaukų lakas.

Visi labai noriai pozavo, o prie kai kurių nelabai norėjosi lįsti 🙂

Tas kareivis šiaip stoviniavo, mergina su bantiku laukė tramvajaus, o šiuolaikinė Ksena sukosi cigaretę.

Super Mario!

Tai tiek.

Auksiniai katinukai ir visa kita

Pro liūtų saugomus vartus patenki į visai kitokį miestą.

Čia visada kvepia prieskoniais, arbata, barška plastikiniai indai ir, rodos, niekada čia nebūna išeiginių.

 

 

Nors šitoks katinukas – japonų išmįslas, jis pasitinka kone prie kiekvienų durų ar tiesiog sėdi ant kasos aparato.

 

Gali įsigyt katinuką su saulės baterijom, tada jis tau mojuos letena.

 

Arba taurių.

 

Arba vėl katinuką. Vis svarstau ar mum nereiktų tokio, jis lyg ir laimę ir pinigus neša 😀

Vitrinos visos maždaug tokios.

Prie pat rytietiško kvartalo – turgus. Penktadieniais pilnas žmonių.

O čia jau australiška miesto dalis. Balkonėlis.

Akmuo – subinė, pigus vynas ir kiti dalykai

Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.

Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.

 

Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.

 

Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…

 

Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.

 

Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.

Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.

O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…