Didysis Vandenyno Kelias ar Didžiojo Vandenyno Kelias

Vieną savaitgalį su mama išvažiavom prie vandenyno.

Visi miesteliai ten – skirti surfintojams.

-Kas vakarienei?
-Ta, manyčiau, iš kairės, ar abi kepam?

Iluka kažkurių vietinių kalba reiškia „prie jūros“.

Vietinės džiunglės.

Vos įžengus į miška pasitinka… drėgmė ir vėsuma. Baisoka, pagalvojom, bus netoliese nakvoti – šalta, šlapia.

Tačiau visur kitur buvo ne taip jau ir baisu. Na, apie baisumą vėliau.

Posumas ant kelmo ir labai architektūriški augalai.

Pavažiavę toliau virš kelio pamatėm eukaliptą kramsnojančią koalą. Sustojom pasigrožėt.

Labai išraiškingas gyvūnėlis.

Kažkada jau esam apsistoję šioje stovyklavietėje, vienoje iš 2 vietų abiejuose upės krantuose.

Taigi, nuėjom porą kilometrų iki jūros, kuri mūsų didžiam siaubui ošė, bangavo, visą naktį girdėjom lyg būtų prie pat, rodės atkeliaus banga ir viską užlies.

Auskaruota gražuolė.

Laurius kepa vakarienę.

Atoslūgis. Balta linija tolėliau – paukščiai.

Kitą rytą patraukėm toliau.

Čia šiek tiek nebesilaikau chronologinės tvarkos, bet tai kam ji rūpi? Išties, gerai nebent tam, kad prisimintum pats, kur buvai.

„Gyvenimas geresnis kai surfini„.

Istorija čia buvo tokia. Mes pozavom, mama fotografavo ir nematė ateinančios bangos. O mes matėm, kaip banga ateina.

Stebėtinai pasisekė, kad kojos liko sausos.

Maivomės netoli „12 apaštalų“.

Šiuose krantuose kadaise sudužo ne vienas laivas, ir visai nekeista – bangos ir ramią dieną, kaip iš mano košmarų, olos aštrios ir atgrasios, tiem keliem nelaimėliam, kuriem pavykdavo išplaukti po laivo sudužimo dar tekdavo įveikti aukštas akmenines sienas, akmenų, aštrių spygliuotų augalų, gyvačių ir velniai žino ko pilnus laukus be kelių takelių ir surasti pagalbą, žemyne, kur šimtus kilometrų gali nebūt nė ženklo civilizacijos…

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 3-a diena.

Trečios dienos rytą kėlėmės ir kuitėmės neskubėdami, nes nežinojom, kada kitą kartą teks džiaugtis šiltu dušu ir kitais civilizacijos pasiekimais. O taip, naktį vėl buvo baisiai šalta. Kuomet norėjom išvažiuot – maždaug kokią 11 valandą, sužinojom, kad iš kempingo reikėjo išsinešdinti iki 10 valandos ryto. Kas tiems australams? Net per atostogas tokią ankstybę keltis. Na, bet iš kempingo mus išleido ir riedėjom toliau.

Svarbiausias dalykas, kurį sužinojom tą dieną, kad greičio sumažinimas tavęs tikrai nepražudys, ir kad jėgos miegas (angl. power nap) yra labai gerai. Dar pastebėjom, kad skirtingose valstijose kelio ženklai skirtigi. Reikės kolekcionuoti jų nuotraukas, pamanėm. Bet labai jau greitai jie pralekia važiuojant autostrada.

Atvykom į Viktorijos valstiją. Keliaujant automobiliu pagrindinis dalykas, ką reikia padaryti čia – tai prasivažiuoti Didžiuoju Vandenyno Keliu, o gal Didžiojo Vandenyno Keliu, žodžiu Great Ocean Road. Kelias tikrai įspūdingas – vingis po vingio, vis atsiveriantys vandenyno vaizdai su nuostabiais paplūdimiais. Deja, oras vis dar buvo ne koks – vėsu, pilkas dangus, lietus ir panašios nesamonės.

Reda nufotografavo Luką, kaip ji fotografuoja Redą…

…kuri fotografuoja driežą.

O štai ir driežas.

Pakeliui užsukom į nedidelį turistinį miestelį papietaut. Tai nuožmių žvilgsnių netrūko.

Porelė žvirblių prie stovėjimo aikštelės irgi ieškojo, ką čia nuvogus.

Gražieji paplūdimiai.

Jei yra kur užsiropšt, reiškias reikia.

Zuikis puikis jūrakopūstausis.

Populiaresnėse vietose pilna žmonių.

Viena iš tokių vietų – vis dar turinti 12 apaštalų vardą, nors 2 apaštalų jau nelikę. Juos negailestingai pasigrobė vandenynas.

Užsiregistravom.

Įdomu, kaip jie ten nusileido…

Artėjant vakarui, pradėjom ieškoti kempingo, kur apsistoti nakčiai. Išsukus iš pagrindinio kelio supranti, kad ženklai nemeluoja. Šitą gražuolę sutikom ko ne vidury kelio.

Kas laiko saulę delne, o kas…

Kas per snukelio žavumas…

Apsistojom kempinge prie Aire upės. Vieta tikrai nebloga – naktį riaumojančios koalos, tualete beveik nemalonaus dydžio vorai, ir kiti kempingavimo džiaugsmai 🙂

Kaži ką ten fotografuoja?

Koala manė, kad pabėgs nuo visų užsilipus į aukštą medį, bet neįvertino kad medis stataus šlaito apačioje 🙂