Žyma: glenelg

Miestas ir žmonės (prie jūros)

Dar vieną savaitgalį važiavom prie jūros. Pastovumas ramina. Šį sykį su tramvajum, nes kai kas nusivertė nuo dviračio.

Viena iš tų saulėtų dienų, kuomet išdega nuotraukos.

Viena iš tuščių užkandinių – vasara baigėsi. Tiesą sakant oras – tobulas. O vietiniam mat ruduo…

Krūva festivalių vyko vienu metu, nespėjom ne tik apie juos rašyt, ne tik jų visų lankyt, bet net apie daugelį nieko nežinojom ir netyčia užklydom.

Trumpametražių filmų festivalis. Melburne ir Sidnėjuje į jo „pabaigtuves” susirinko tūkstantinės minios, tuo tarpu Adelaidėj – grupelė žmonių, drybsančių pievutėj prie jūros.

Vienas filmų buvo apie šitą viešbutį, kuris už nugaros visiem stūksojo.

Potvynis. Pliažo neliko!!!

 

Yasis

Kai Australijoj (kitam jos gale) siautė uraganai ir kiti vėjai, tai kraščiukas ir mus siekė. Štai kaip tai atrodė. (Rami jūra, truputis lietaus kažkur toli, įdomūs debesys ir keista ruda juosta virš horizonto. Kadangi keletą dienų pūtė nuo žemyno, spėjam, kad tai dykumos dulkių debesis nuskridęs.)

Smėlis ir miestas

Šiaip neblogas miestas Adelaidė. Su dangoraižiais metančiais šešėlį.

Su pėsčiųjų alėja.

Su gatvėm pilnom parduotuvių ir kavinių.

Su parkais. Apsuptas kalnų. Keista, bet net dieną, kaip +42 – matomumas puikus, jokio smogo.

O vos už pusvalandžio kelio tramvajumi – pajūrys. Žaliuojantis…

Su saulėlydžiais!

Romantiškais pasivaikščiojimais.

Plačiu paplūdimiu.

O jei visgi tingisi važiuot iki jūros…

…galima per pietus eit žaist tinklinio…

…tiesiog vidury miesto.

Sekmadienis prie jūros

Muzika (atsidarykit kitame lange, kitaip niek nebus):
Faith No More – Easy Like a Sunday Morning

Sekmadinį išsiropštėm iš lovos, išsitepėm kremu nuo saulės ir į pajūrį patraukėm. Arčiau nei iki miesto centro. Kažkoks stulpelis čia. Žmonės mieste skėčius nuo saulės nešioja, prie jūros visgi kepa visi. Tik šeimos po tiltu pavėsyje.

Pagrindinė gatvė, eismas komplikuotas – vietomis mašinos mūsų negali aplenkt, bet jie kantriai laukia, nepypsi, atsipūtę, dažnai užsižiopso.

Paskutinė maršruto stotelė.

Čia prisiparkavom ir ledų pietums nuėjom.

Taigi, kurortas.

Va taip aš suprantu – vieni langai į jūrą, kiti į lagūną, nusileidi laiptukais – apačioj jachta laukia… Taip jau galima ir gyvent.

Žmonių mažiau nei Palangoj. Matyt per vėsu jiem.

Įplaukimas į upę ar kanalą.

Tokia tai nuotaika saulėta.

O čia vietiniai. Bling bling. Čia tie vaikai, kur daug triukšmo kelia, priekyje ilga grifka ant šono, gale plaukai pastatyti, pageidautina blondiniškai dažyti, tada jau čia kietai.

Vanduo sūrokas, viską graužia, ryklių nematėm.

Jūra!

Va taip ir važinėjom. Dar tą dieną piknikavom po medžiu, kuriame kažkas tupėjo ir visą laik ant mūsų rėkė, kol nepasitraukėm, stebėjom senas mašinas, klausėm gyvo bliuzo iš kitapus gatvės, fotografavom paukščius ir kitaip tingėjom, kaip visi vietiniai.

Šiandien kažkaip nesirašo, tad tiek. Šiuo metu per kambarį nubėga voras. Laurius pasiveja ir apžiūri ar ne su raudona nugara. Ne. Ramu.