Warrawong’o nacionalinis parkas

Savaitgalį buvom Warrawong’o nacionaliniam parke, kur ančiasnapiai gyvena. Be to, parkas nepadoriai arti – tik 20 min. mašina, tad teko aplankyti.

Nors oficialiai Australijoj vis dar žiema, bet mum, europiečiams, viskas labiau primena pavasarį. Visur žydi gėlės – baltos, …

…mėlynos…

…ir geltonos.

Žydi ne tik gėlės, bet ir medžiai.

Nors kai kuriems medžiams vis dar ruduo ir jie kažkokius kosminius vaisius brandina.

Bet ką čia apie medžius, reikia ančiasnapio ieškot.

Bandėm ieškoti miške…

…ir pelkėj kažkokioj. Bet deja… Tad teko džiaugtis ne tokiais paslaptingais gyviais.

Radom piktą pelkinę vištelę, kuri reikalavo maisto ir šnypštė ant mūsų. Taip pat buvo ir besikasančių kengūrų.

Besiganančių kengūrų.

Ir tinginčių kengūrų.

Dar buvo volabių.

Ir šiaip visokių įdomių santykių tarp gyvūnų. Ir, žinoma, paukščių visokių.

Raudonantakis kikilis (red-browed finch) – ne ornitologas aš ir ne vertėjas, bet tarkim 🙂

Raudonpakarūklinis paukštis (Red wattlebird) – dar geresnis vertimas turbūt, bet net vikipedijoj nėra vertimų 🙂 Vienaip ar kitaip, šitas paukštis turi pakarūklus, kažką panašaus, kaip višta pagurklyje, tai taip ir vadinas.

Gal tai buvo ančiasnapis?

Sekmadienis botanikos sode

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.

Didelio medžio didelės šaknys. Reikėjo gi užsiropšt.

Pamenat, kažkada pasakojom apie lotosus žydinčius ir kaip visi eina jų stebėt? Taigi, ta pati vieta. Žiema, žiemaaaaa…

Vėlgi reik užsiropšt. Laurius pozuoja…

…ir vorą pamato.

Čia Laurius demonstruoja kokio dydžio dracenos čia auga.

Vėlgi aptikom vietinių.

Tie vaikai tobulai pozavo.

Tokia mada dabar.

Kaip ir priklauso iš botanikos sodo – augalų nuotraukos.

Tropikų paviljonas. Kompaktiška palmė. Žemiau – tiesiog kaktusai 🙂

Ta proga prisiskynėm vaivorykštinių (oficialus pavadinimas) čili pipiriukų.

Tas pats tropikų paviljonas. Fone – ligoninė, kur Lukai koją švietė.

Sekmadienį pūtė smarkus vėjas, tad tai niaukėsi, tai giedrijosi, nedrįsom toli mint, patraukėm aplink miestą ir į botanikos sodą pasivaikščiot.

Pikti ir nepikti paukščiai

Jau kažkada pasakojoma paie šituos pikčiurnas. Jie lenda prie visų paukščių, rėkia ant žmonių ir šunų. Vieną dieną parke stebėjom kaip jie papūga užpuolė. Papūga sau vaikštinėjo po medžiu ir atrodė, kad negali skrist, nes tie pristojo, o ji tik bėgo šalin. Tada atskrido šarka. Papūgai pasirodė nejauku ir išskrido. Tuomet, šitie pikčiurnos puolė šarką. Šarka irgi buvo nuvyta tolyn. Beje, šarkos irgi kiek piktos. Lesinom balandžius. staiga visi išsilakstė. Ko gero dėl to, kad labai staiga šarka nusileido. Tai ji vaikščiojo, nelesė, bet ir balandžius vaikė.

Štai čia pikčiurna manorina pasipūtus bando engti karvelį.

Jauniklis, ko gero iškritęs ar jau išskridęs iš lizdo. Sakyčiau buvo išsigandęs, bet tuo pačiu ir baisiai pyko.

Piktas vaikas.

Pati šarka. Stambios varnos didumo paukštis. Irgi piktas būtų, jei ne jo graži giesmė.

Graži ir išdidi.

Anksčiau esam padarę klaidą ir pavadinę šituos baltosiom kakadu, nors gal lietuviškai taip ir vadinasi? Čia šitas paukštis.
Vieną dieną sutikom ir tokią kakadu. Neturėjom tik fotoaparato. O paukštis koks didelis!

O čia rausvos fainos 🙂

Palesink paukštelį – susirask draugęlį.

Čia tiesiog vietinis ančiukas.

O štai čia tas pats karvelis apie kurį jau pasakojau. Taigi, palesinau pora sykių saulėgražom. Sėmkėm, taip sakant. Vieną dieną sėdžiu, žiūriu – atėjo pro atviras duris į vidų. Kitą sykį nuėjau į vonią. Grįžtu – karvelis sau per kambarį žingsniuoja! Sakau, ką čia darai? Gerai, kad ant kilimo nepašiko… Dabar nebepaliekam atidarytų durų.

O čia keletas geresnių kuoduotojo vaizdų.