Naracoorte vėl

Pastaruoju metu mum žiauriai sekasi kempingauti… Apskritai, Australijoj arba šalta arba karšta, normaliai nelabai ir būna. Taigi, tą naktį lijo ir dar be to tapo klaikiai šalta, tad apsistojom vietiniam viešbutuke Naracoorte kaime. Tam, kur nuotraukoj antram plane. Kai su Reda važiavom, čia pat buvom sustoję kavos. Tai va virš to bariuko ir lošimo automatų įsikūręs ir hotelis. Australijoj vis kitaip – hotel yra pigiau ir prasčiau už motel.

Sunku ryte buvo patikėt šiuo ženklu, bet visgi čia jau pietų Australija ir toliau nuo kranto, tad vasarą būna tikrai karšta.

(Užrašas ženkle: Vaikai ir gyvūnai miršta karštose mašinose).

Bet vieta buvo verta nakvynės ir ilgenio apsilankymo. Aplankėm dieną pelkes Bool lagoon. Nuotraukoj – garniai medžioja.

Sutikom pažįstamų ir ne visai paukščių ir žvėrių. Pelkėse dar per šalta, tad nebuvo uodų, o paukščiai, varlės, žiogai ir velniai žino kas kėlė beprotišką triukšmą, bet labai smagų.

Rapsai!

Dabar viskas žaliuoja, tad kalvelės priminė Windows darbastalį ar kaip ten jis t.y. desktop’ą.

O čia australiškos šarkinės žąsys medyje. Čia įprasta prie juodai baltai margintų paukščių pavadinimo pridėt žodį šarkinis. Šarkinė žąsis, šarkinis vieversys (čia tas paukštukas su problemom, dažnai stebim kaip jis atakuoja tamsintus langus ir kitokiu atspindinčius paviršius. Prie sankryžos netoliese kaip tik toks gyvena, tad užsidegus raudnai šviesai, jis prisistato ir pyksta savo atspindžio mašinų languose.).

O žąsys gan baikščios, bet gai stebėt i būdelės. Jos gagena ir loja.

Taigi, sveiki atvykę į Pietų Australiją! Kaimenlio prekybos centre gali nusipirkt visko, ko reikia alaus gamybai.

Vakare ėjom į ekskursiją po šikšnosparnių olas, tačiau, kai pasirodė patys padarėliai , buvo jau per tamsu fotografuoti.

 

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 2-a diena.

Taigi. Kelionės memuarus sudalinom dienomis, gal taip lengviau patiems nepasimest, nors kai pagalvoji, koks skirtumas, kurią dieną kas vyko. Bet kokiu atveju, pirma naktis kelyje pasitaikė… šaltoka (tada naivuoliai nė neįtarėm, kad tai tik gėlytės palyginus).

Ne tik mum šaltas rytas pasitaikė. Avocetės vėsta.

Visad norėjau nusifotografuoti prie milžiniškų padarų ir panašių dalykų. Kaip filmuose apie Ameriką. Važiavom, ir vos pamatę šį omarą, visi trys ėmėm spiegt: stojam! Gerai, Laurius nespiegė, bet stabdžiai cypė. Suvenyrinė nuotrauka.

Stojom ir prie mažesnių padarų.

Vienas batman’as (žmogus, kuris tyrinėja šikšnosparnius) mum pasakojo apie Naracoorte olas. Nutarėm užsukt. Pravažiavom eilę nedidelių, vienodų miestukų, kurių pradžioje mus pasitiko ženklai „Tvarkingiausias Australijos miestelis 1993“ ir pan. Nė gyvos dvasios. Nėr žmonių – nėr ir kam šiukšlint, matyt todėl ir tvarkinga iki šiol. Australijoj dažnai pasijunti labai vienišas. O gal tiksliau būtų sakyt – vienas. Keliuose nedaug automobilių. Miesteliai tušti. Pažintiniuose takuose, net populiariausiuose, ir tai nedaug žmonių. Tiesiog. Čia mažai gyventojų. Ir jie sėdi namie ir žiūri tv (vienintelis logiškas paaiškinimas, kur dingsta žmonės).
Taigi, Naracoorte. Požeminiuose urvuose gyvena šikšnosparniai. Šalia muziejus apie čia rastas fosilijas. Seniai seniai čia gyveno padarai. Dideli. Labai dideli. Su Reda maivomės prie natūralaus dydžio priešistorinio vombato skulptūros. Na ir sutvėrimas!

Muziejuje išbandėm mokslininkų dalią. Lindom urvu skirtu turistams. Smagu, bet kažkaip vistiek siaubingai klaustrofobiška.

Stilizuotas pirmykštis žvėris (ar tik žmonės buvo primykščiai?).

Pliušinė koalkengūrė ir sijonuotasis plokščianagis.

Olose. Turėtų būti gera pasislėpt karštą vasaros dieną.

Vis dar nekaršta, nors pasitraukėm nuo vėjuoto pajūrio. Net medlesys susisukęs.

Šito garnelio Laurius neturėjo savo kolekcijoj. Stabtelėjom. Tie ir temačiau visus tris – Redą, Laurių ir garnį.

Galiausiai pasiekėm Mount Gambier miestelį. Jo pakrašty – didelis kalnas. Kalno viršuje – duobė. Duobėje – vanduo. Visas žydras žydras. Kraterinės kilmės ežeras. Kažkada būta ugnikalnio, bet kartu pafantazuot, kad gal čia krateris, kurį išmušė koks meteoritas.

Žydrynė. Įsikūrėm normaliam kempinge. Su dušais ir net virtuvėle (kurioje sėdėjom visą vakarą, nes ten šilčiau). Miegojom po medžiu pilnu rožinių kakadu. Paryčiais pradėjo dainuot kažkoks labai linksmas paukštukas. O paskui ėmė rėkt varnos. Jų balsai primena neišauklėtų vaikų verksmą arba avių bliovimą.