Akmuo – subinė, pigus vynas ir kiti dalykai

Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.

Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.

 

Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.

 

Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…

 

Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.

 

Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.

Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.

O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…

Fleurieu Peninsula

Kaip jau minėjom anksčiau – australai mėgsta švęsti. Didysis penktadienis – rimtesnė diena už Kalėdas – nedirba niekas. Net alaus negausi bare – tiksliau nerasi atidaryto baro. Tada prisideda pačios Velykos. O jos sutapo su vietine Anzac diena. O kadangi australai nenori prarast švenčių – laisvadienius perkėlinėja. Taip gavom 5 dienų savaitgalį. Išsinuomavom mažą mašiną ir patraukėm į kelionę.

[cetsEmbedGmap src=http://maps.google.com/maps?f=d&source=s_d&saddr=Trasa+Adelaide+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&daddr=Cape+Jervis,+South+Australia,+Australia+to:Victor+Harbor,+South+Australia,+Australia+to:Adelaid%C4%97,+Piet%C5%B3+Australija,+Australija&hl=lt&geocode=FRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA%3BFe-64P0dxlE7CCmxf2LKCtSzajGA-Y5iVDYDBA%3BFTWA4f0d5TdDCCm_zz3-mkuxajFg2o5iVDYDBA%3BFRMI6_0dF95CCCk_sybFxzW3ajFAxo5iVDYDBA&mra=ls&sll=-35.257955,138.768311&sspn=0.769261,1.454315&ie=UTF8&t=h&ll=-35.250105,138.435974&spn=0.897183,1.645203&z=9&output=embed width=600 height=400 marginwidth=0 marginheight=0 frameborder=0 scrolling=no]

Pirmos dienos maršrutas.

Mandra labai, nes pirma atostogų diena. Nusekęs paplūdimys (Aldinga beach) vos išvažiavus iš Adelaidės. Šalia stovėjo ženklas sakantis nerinkti krabelių ir kitų jūros sutvėrimų.

Ten pat. Laurius irgi mandras.

Tiesą sakant čia viską galima nupasakoti ne nuotraukomis, o ženklais, o ženklų kelyje bus dar daug.

Tik ne visi ženklų paiso. Slėnis šalia kelio. Fone – vandenynas. Rodos, graži vieta, niekad nematytos stačios žalios kalvos, bet gi kas dauboje?

Ta pati vieta tik priartinus. Gal čia kažkas tik atsikratė vogtų automobilių, bet niekad negali būt tikras…

(Nuotraukoje tas pats kalnas tik skirtingos pusės).

Taigi, paisydami ženklų, patraukėm toliau. Australai turi bėdų su vandeniu, todėl taip jį kaupia ir laiko. Visur kalvotose vietovėse pilna suręstų mažų užtvankėlių. O mes privažiavom didelę tokią.

Ką sakiau apie ženklus?

Šis ženklas kur kas geriau nuteikia nei prieš tai buvęs. Pravažiavom nedidelį kurortinį miestelį su daugybe banglenčių parduotuvių. Artėjom prie atviro vandenyno ties Cape Jarvis…

O kai galų gale jį pasiekėm kopose mus pasitiko nieko gero nežadantis ženklas. Dangus lyg tyčia apsiniaukė, o vandens ošimas girdėjosi neišlipus iš mašinos.

Ženklo žmonės čia paisė – niekas nesimaudė. Ko norėt – bangos dvimetrinės. Tačiau visi labai intensyviai žūkliavo (ar yra toks žodis?).

Bangų purslus vėjas nešė toli. „Primena mano košmarus apie jūrą” – pagalvojo Luka.

Ko gero, ši moteriškė tokių košmarų nesapnuoja. Nebent diiiideles žuvis.
Vyro svajonė – moteris su meškere 🙂

O kur žvejai…

…ten ir žuvėdrai.

Mūsų automobiliukas tapo lemtingu kažkokiam padarui tvirtomis šlaunimis.

O štai ir pats vabalų žudikas. Pusiasalio galas iš kurio plaukia keltai į Kengūrų salą. Kada nors…

Visada būna liūdna, kai fotoaparato juostelė apsišviečia, batareika nusėda arba geras kadras pabėga. Žilas dėdulė vežėsi du šuniukus (antro tik uodegytė matyti). Kaip paaiškėjo neužilgo – Victor Harbour miestelis – šunų mylėtojų rojus. Visi vedžioja daugybę šunėkų. Dažniausiai tokių vadinamų barbosikų.

Jei teisingai supratom – vietinis austrių rankiotojas neoniniu snapu. Jis įbrenda vandenin ir laukia ką banga atneš, o tada bėga iš paskos. Nieko nepagavęs stabteli, atsidūsta ir vėl skuba.

Ties Victor Harbour jūroje pilna salų. Viena jų – Granito sala. Iki jos veda senas medinis tiltas su dar užpraito šimtmečio arklio traukiamu tramvajum. Dar šalia yra Ruonių sala.

Kaip ir priklauso – turistinės nuotraukos.

Ir dar vienas ženklas. Viskas aišku.

Negalėjom susilaikyt nenufotografavę, kaip visa šita kompanija ropštėsi nusifotografuot.

Kokios spalvos!

Ir kokios uolos.

Tiltas ir krantas. Nors išvažiavom ryte, toli nenuvažiavom, vakarėjo labai greitai.

Taigi, o Granito sala garsi tuom, kad joje gyvena mažieji pingvinai. Natūralaus dydžio skulptūrėlė. Pingvinus dabar saugoja. Vakarais jie grįžta pavargę ir yra labiau pažeidžiami, todėl juos stebėti galima tik su gamtininkų palyda. Važiuosim kada būtinai.

Ant kranto gyvena arkliukai, kurie tampo tą turistų pilną tramvajų. Jiems ir skirtas šis ženklas. Netoli jo buvo visų dabartinių ir ankstesnių arkliukų nuotraukos su vardais – kaip kokia garbės lenta. Beje, jie visi hipiai – su kliošais.

Pakankamai įdomus sprendimas. Skiriam draugams dizaineriams.

Čia ėmė ir sutemo, taip ir baigėsi pirma kelionės diena – nenuvažiavus nė keleto centimetrų žemėlapyje.