Šnabždesiai ir kita mistika

Vieną savaitgalį buvo gan šalta. Matėm moteriškių iki pusės mirkstančių vandenyje. Laurius nusprendė, kad tai kokie nors vaisingumo pratimai, nes vargu ar kas norėtų šiaip sau lįst į ledinį vandenį. Mistika kažkokia.

O tada išvažiavom iš miesto. Nukakom iki vadinamosios šnabždesių ar šnibždėjimo sienos. Na gerai, visa tai tik skamba baugiai. O vienintelis baugus dalykas – už tos sienos telkšo (koks žodis labiau tiktų kalbant apie vandenį) kažkur apie 4515000000 litrų vandens.

Taigi, užtvanka, vandens rezervuaras. Vynuogynams sausą vasarą laistyt, ko gero. Atsistojus prie sienos gali susišnekėt su žmogum esančiu kitame gale – už 140 metrų. Todėl toks ir pavadinimas. Puiki akustika, jokios mistikos. Tas žmogus raudona striuke kaip tik bando kaip siena veikia.

Užtankos viršum galima pasivaikščioti. Vienoj pusėj aukščio baimė.

Kitoj pusėj – kone lietuviškas ežeras.