Vasarą prisiminus. Iš skladuko ištraukti kadrai pabiručiai. Laurius išdidžiai pozuoja prie senobinio relikto iš tų laikų, kai nebuvo makdonaldų, aifonų ir kondicionierių.
Kai eini nuo turgaus į vakarus, pietine puse, dešinėje pasitinka du liūtai saugantys raudonus vartus į koldūnų, nūdlų, nenusakomų troškinių, raudonų žibintų, hello kitty, bubble tea ir pokemonų pasaulį. Gali pereiti per minutę, o gali likti pusdieniui.
Alkoholio vartojimas viešoje vietoje draudžiamas, piknike rudenį pajūryje be vyno darosi nelinksma, išbandom amerikietišką tradiciją. Vyną parduodami, kone visada pasiūlo popierinį maišoką.
Nedidelis, už Puntuką didesnis, akmens šmotas, granitas, gražios spalvos, taigi…
Akmuo – subinė, arba ką įžvelgė mano sugadinta vaizduotė. Idant amžinai iškyla ta pati problema – kaip gi pozuoti prie visokiausių didelių objektų, o taipogi ne visada norisi nuotraukose matyti savo marmūzę (labai panorau pavartoti šį žodį, noras užvaldė smegenis, kontekstas ėmė darytis nebesvarbus, teko pasiduoti), tad pati akmens forma pasiūlė tiesmukai iliustruoti liaudies posakį apie lindimą be muilo.
Tokia tai magija slypi juostinėse nuotraukose, kai pabuvęs upeliokas, šalia kelio, kuris, lyg tyčia prisėdus tampa neromantiškai judrus, atrodo itin jaukiai.
Surfinti šiame paplūdimyje nepatartina dėl didelių bangų išmuštų duobių, pavojingų povandeninių srovių ir panašių dalykų, vietinės moterys ateina čia žvejoti, nuo kranto užmeta meškerę, kai kurių meškerės nematomos.
O juk visada įdomiau ten, kur mūsų neįleidžia…