Ruduo ruduo, krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai.
Tatai yra skaitymo kambarys. Ateini ir skaitai.
Tarkim čia yra senamiestis.
Bankas. Aukščiausias pastats Adelaidėj. Bandėm ant stogo užsiropšt. Dėdė su dideliais užraitytais ūsais, dirbantis informacijoj atsiprašinėjo, kad, deja, ant stogo užlipt nėr galimybės.
Truputis miesto iš antro aukšto. Visada miestą matom iš gatvės lygio, tad pamatyt iš truputį aukščiau – visai smagu.
Parke buvo Indonezijos dienos. Čia visuose renginiuose išpaišo vaikus. Australijos indoneziečiukai ir indonezietiški užkandžiai.
Ir pučiamųjų orkestras gatvėje.
Šiaurės Adelaidė (čia pavadinimas). Šitam rajone matėm namą kaip iš 70-ųjų filmų apie turtingų intelektualų vakarėlius – vidury kambario rojalis, pilna paveikslų ir skulptūrų, dideli langai ir vaizdas į parką.
O čia priminė filmus apie vynuogynus ir senus dvarus juose.