Paskutinės nuotraukos iš tos kelionės lapkritį

O ryte iškeliavom į Yorke pusiasalį.

Važiavom pro mažus miestukus ir vingiuotais tuščiais keliukais. Yorke pusiasalyje vaizdas nesikeičia kokius 300 km – agrariniai laukai (augina alų. Sako, kiekvienam pietų Australijos alaus butely yra truputis šio pusiasalio). O laukinė gamta – atšiauri – nuolat pučia stiprus vėjas atnešantis druskino vandens purslus.

Kiekvienas mažas miestokas turi informacijos centrą ir kokią nors turistų atrakciją. Tarkim, gali nusifotografuot su vietiniais.

Arba su pelargonijom. Dar girdėjom, kad viskas tuose miestokuose labai brangu, ten gyvena tik turtingi žmonės, tik mum neaišku, kuom ten taip gerai – miestukai, kad ir su golfo aikštynais – pakankamai nykūs. Na gerai, gražūs paplūdimiai, bet jei miestas ne prie jūros?

Tokie štai vaizdai visą kelią.

Pusiasalio gale įvažiavom į Innes nacionalinį parką ir iškart sutikom emu ant kelio – visai prie pat.

Kažkuriuo metu asfaltas baigėsi. Jį pakeitė kažkoks druskinas žvyras. Baltas baltas. Ant jo šildėsi driežai. Šituos trumpauodegius praminėm dešrytėm.

Netoli mūsų stovyklavietės – gali išsinuomot kambariuką štai tokiam motelyje ant jūros kranto.

Čia ne vaisių tortas, čia emu š.

Vakare džiaugėmės šiluma, gurkšnojom alų pajūry kol neužpuolė musės ir uodai.

Nenorėčiau sutikt tokios gyvos plaukiojant.

Kaip kengūrai gali taip ramiai šokinėt su tokiais kiaušais? Mieste gali gaut tokių suvenyrų – raktų pakabukų. Arba alaus atidarytuvų iš kengūros letenos.

Romantikas gurmanas. Vakare su žmona vaikštinėjo pajūru, paskui abu vakarienei valgė austres.

Kitas nuomojamas namukas. Sako idealus medaus mėnesiui. Aplink tik nedidelė stovyklavietė, netoliese žavus paplūdims, o šiaip visiška ramybė ir tuštuma. Patogumai minimalūs – yr lietaus vandens konteineris, bet Australijoj perspėja, kad jie gali būt ir tušti.

Viena iš daugybės salų.

Vandenyno mėlynumas kaip netikras.

Mergos laksto pajūry. Kažkaip primena 90-ųjų video klipus ar „Burda moden” žurnalą.

Aplankėm istorinio miestuko liekanas. Ten iš ežero kasė gipsą. Vienu metu miestelis klestėjo, bet jame nebuvo viešbučio. Visgi visus atvykėlius priimdavo berods inžinieriaus šeima gyvenusi dideliame name. Kažkuriais metais svečių knygoje pasirašė gal 500 žmonių. Inžinieriaus žmona garsėjo svetingumu, o žmonės atvykdavo net iš kito Australijos galo. Dabar tą namą gali išsinuomoti kaip vasarnamį. Mieste veikė mokykla, buvo salė.
Stende nuotraukoje rašoma: „Šokiai salėje visada buvo populiarūs. Vietinių šokių apranga – oficiali. Vyrai be kaklaraiščio nebuvo įleidžiami, moterys mūvėjo pirštinaites. Alkoholis šiuose renginiuose buvo draudžiamas.”

Sudužusio laivo liekanos. Dar prieš kokius 50 metų matėsi laivo forma, dabar nekas telikę.

Vaizdai nuo skardžio.

Ženklai nieko gero nežada. O ir vėjas – siaubingas.

nuotraukos apie muses. Ir apie skuzdėles.

Ir apie lapes.

Kažkada jau džiaugėmės sutikę retą paukštį – sėjiką.

Jis laksto juokingai ir greitai.

Didelis lizdas ant stulpo. Įdomu kieno. Pajūry viskas išblukę.

Praleidę pusiasalyje pora dienų traukėm namo. Skulptūros prie kelio.

Grįžę dar tą patį vakarą nusivežėm redai St. Kildos parodyti.

Šį sykį sutikom krabokų.

Ne tik paukščių.

Prisipozavom kaip reikiant. Tuom mūsų kelionė ir baigėsi.

Atostogos. 10 diena. Mount Remarkable Nacionalinis Parkas (Flinders Ranges)

Taigi, gyvenom savo prabangiąjam kempinge su geriamu vandeniu ir šiltais dušais ir pan.

Ryte atsikėlę patraukėm vienu trumpesnių pažintinių taku (4km į kalną, 4 atgal. Kiti takai grčsino 20 km ir pan. Žodžiu, kur jau reik su nakvyne eit.) Pakeliui sutikom miniatiūrinių karvelių.

Tai kur tas skirtumas tarp karvelio ir balandžio?

Tako pabaigoj prisėdom ant raudonų akmenų. Mus patikrino kažkoks driežokas.

Ir žiogas. Reikėjo matyt kiek džiaugsmo jis sukėlė Redai, šitas apsimetėlis vaidinantis šakalį.

Auksinis švilpikas (angl. Golden Whistler, lot. Pachycephala pectoralis) ir Pilkasis mėsininkas (angl. Grey Butcherbird, lot. Cracticus torquatus).

Sako kai kurie medžiai toliau sėkmningai gyvuoja, net išdeginus jų vidų, bet ko gero ne šitas. Dar kely sutikom mažą kengūriuką.

Kaip paukštis iš dinozaurų laikų.

Mažasis Vilis gynė lizdą ar šiaip teritoriją, o varna išsižiojus, nes karšta.

Popiet pakilo karštis, palikom Redą pokaituko ir išėjom paslankiot asfaltu prie  stovyklavietės – ten šildytis mėgsta visokie padarai.

Ir ne veltui. Milžiniškas driežas skuodė nuo mūsų. Bet jei tik jis būtų parodęs bent kiek dėmesio ar staigių judesių, jaučiu, mes būtųmėm nešę kudašių kaip turi būt!

Apėję ratuką grįžtam ketindami pasigirt savo sutiktu eksponatu Redai. Taigi, pareinam, o Reda sėdi ir žiūri į mus didelėm akim. Sako, ką aš čia mačiau!

Pasirodo toks pats žvėris veržėsi į palapinę, o paskui pasibaidęs užsiropštė į medį.

Padaras.

Paskui tą dieną lijo, o mažos spalvotos karietaitės turškėsi baloje. Vakare duše vėl sutikom kregždę.

Paskutinėje nuotraukoje Laurius rodo kiek musių mėgino nemokamai keliauti ant Lauriaus peties.

Atostogos. 9 diena. Mount Remarkable Nacionalinis Parkas (Flinders Ranges)

Pailsėję namie išvažiavom šiaurėn, į Flinders Ranges. Tai labai didelė teritorija ir mes matėm tik patį pakraštį, bet vis šis tas.

Redos dideliam džiaugsmui ant kelio sutikom kiaušinius bededančią žiogę. Ir kaip ji išrausia duobę tokioje kietoje žemėje?

Labai jaukūs paukšteliai – baltantakiai plepiai (lot. Pomatostomus superciliosus) – visada trinasi gaujomis ir skleidžia juokingus garsus.

Ne, čia ne tie patys agresyvūs Australijos paukščiai, kuriuos sutinkam visur mieste, o jų giminaičiai – geltonkaklės manorinos (lot. Manorina flavigula).

Ženklas „Atsargiai, galūnės gali kristi”.

Nesu kengūrų ekspertė, bet man rods čia dvi skirtingos rūšys.

Šventasis tulžys (lot. Todiramphus sanctus).

O vakare ėjau į dušą ir praeidama kabiną net krūptelėjau, sekundę pamaniau, kad čia milžiniškas naktinis drugys. Bet gi čia sveiki atvykę kregždė (Welcome swallow). Tiksliau būtų – užimta kregždė. Panašu, kad ji čia kasnakt nakvoja.

Atostogos. 8 diena. Victor Harbor

Kelionė Adelaidė – Melburnas baigėsi, bet atostogos dar ne. Aštuntą dieną važiavom į Victor Harbour pasižiūrėti ten gyvenančių Mažųjų pingvinų. Pingvinai iš medžioklės jūroje grižta tik sutemus, tad buvo proga dar kartą pasigrožėti Granito sala.

Rudoji putpelė (lot. Coturnix ypsilophora) – tikras maskavimosi meistras. Porelė šių paukščių buvo tikrai drąsūs ir prisileido arti, bet tankioje žolėje juos rasti ne taip paprasta.

Belaukiant pingvinų.

Rodos lietus kaupiasi.

Dainuojantis medlesys (lot. Lichenostomus virescens).

Temsta – jau greit pingvinų metas.

Keistos uolos.

Pagaliau! Pingvinai grįžo. Jau buvo tamsu, tad nuotraukų nelabai yra. Jei labai jautrūs šviesai, todėl naudoti blykstės negalima. Galima tik gyvai grožėtis jų linksma eisena ir sugebėjimu karstytis stačiomis uolomis. Šie mažyliai sugeba be rankų užsirošti į tokias vietas, kur ne kiekvienas žmogus sugebėtų. O jei ir nukrenta kuris netyčia, tai nieko tokio – pasipurto ir bando iš naujo. Iš ties tvirtai sutverti gyvūnai.

Kelionė: Adelaidė – Melburnas. 7-a diena.

Septintą dieną grįžom į Adelaidę truputį pailsėti ir atsigauti prieš tolesnę kelionę. Pakeliui namo užsukom į Hallet Cove parką, apie kurį jau rašėm anksčiau. Linskmiausias tą dieną matytas dalykas, tai sproginėjančios kažkokio augalo sėklos. Vargšai vabalėliai, kurie tuo metu nusprendė pasėdėti ant šių „bombų”.

Trumpas pasimaivymas prieš kelionę.

Miestas vidury niekur – Kiata.

Įvažiuojant į Pietų Australiją draudžiama įsivežti bet kokius vaisius ir daržoves, tad teko greitai doroti obuolius ir kitas gėrybes. Juokingiausia, kad šis draudimas turėtų apsaugoti Pietų Australiją nuo vaisinių muselių, bet per tas kelias minutes, kol rinkom visus likučius išmetimui, į mašiną priskrido šimtai muselių 🙂

Hallet Cove uolienos.

Tolumoje lyg miražas Glenelg.

Atrodo lyg būtum Marse.

Dramblys alpinistas.

Saulėlydis.